DEIZE
Diçionäio italian-zeneise
dubitare
v. intr.
v. tr.
-
avere dei dubbi; non credere indubitâse
[iŋdybiˈtaːse] non lo dubita nessuno
nisciun se n’indubita
Coniugaçioin
indubitâ
Indicativo
Presente
- mi indubito
- ti t’indubiti
- lê o/a l’indubita
- niatri indubitemmo
- viatri indubitæ
- liatri indubitan
Imperfetto
- mi indubitava
- ti t’indubitavi
- lê o/a l’indubitava
- niatri indubitavimo
- viatri indubitavi
- liatri indubitavan
Futuo
- mi indubitiò
- ti t’indubitiæ
- lê o/a l’indubitià
- niatri indubitiemo
- viatri indubitiei
- liatri indubitian
Conzontivo
Presente
- che mi indubite
- che ti t’indubiti
- che lê o/a l’indubite
- che niatri indubitemmo
- che viatri indubitæ
- che liatri indubitan
Imperfetto
- che mi indubitesse
- che ti t’indubitesci
- che lê o/a l’indubitesse
- che niatri indubitescimo
- che viatri indubitesci
- che liatri indubitessan
Condiçionale
- mi indubitieiva/indubitiæ
- ti t’indubitiësci
- lê o/a l’indubitieiva/indubitiæ
- niatri indubitiëscimo
- viatri indubitiësci
- liatri indubitieivan/indubitiæn
Imperativo
- indubita ti!
- indubitemmo niatri!
- indubitæ viatri!
Partiçipio passou
- m. s. indubitou
- m. p. indubitæ
- f. s. indubitâ
- f. p. indubitæ
Gerundio
- indubitando