DEIZE
Diçionäio italian-zeneise
infarinare
v. tr.
-
infainâ
[iŋfajˈnaː]
Coniugaçioin
infainâ
Indicativo
Presente
- mi infæño
- ti t’infæñi
- lê o/a l’infæña
- niatri infainemmo
- viatri infainæ
- liatri infæñan
Imperfetto
- mi infainava
- ti t’infainavi
- lê o/a l’infainava
- niatri infainavimo
- viatri infainavi
- liatri infainavan
Futuo
- mi infainiò
- ti t’infainiæ
- lê o/a l’infainià
- niatri infainiemo
- viatri infainiei
- liatri infainian
Conzontivo
Presente
- che mi infæñe
- che ti t’infæñi
- che lê o/a l’infæñe
- che niatri infainemmo
- che viatri infainæ
- che liatri infæñan
Imperfetto
- che mi infainesse
- che ti t’infainesci
- che lê o/a l’infainesse
- che niatri infainescimo
- che viatri infainesci
- che liatri infainessan
Condiçionale
- mi infainieiva/infainiæ
- ti t’infainiësci
- lê o/a l’infainieiva/infainiæ
- niatri infainiëscimo
- viatri infainiësci
- liatri infainieivan/infainiæn
Imperativo
- infæña ti!
- infainemmo niatri!
- infainæ viatri!
Partiçipio passou
- m. s. infainou
- m. p. infainæ
- f. s. infainâ
- f. p. infainæ
Gerundio
- infainando